Nuo žinutės iki susitikimo: kaip ir kada pasiūlyti susitikti

Pokalbis eina gerai. Atsakoma tą pačią dieną, juokiamasi iš tų pačių dalykų, jau žinote, kur dirba ir kokį šunį augina. Praeina savaitė, praeina dvi – ir viskas lieka lygiai toje pačioje vietoje. Niekas nieko nepasiūlė. Susirašinėjimas patogus būtent todėl, kad jame nieko nereikia spręsti: jis gali tęstis savaime, kol vienam iš dviejų pasidaro nuobodu. Vienintelis dalykas, kuris jį pajudina iš vietos, yra vienas sakinys su diena ir vieta. Šis straipsnis – apie tą sakinį: kada jį rašyti, kaip jį suformuluoti ir ką daryti su visais atsakymais, kurie nėra „taip“.

Kodėl susirašinėjimas sustoja savaime

Pokalbis žinutėmis yra užbaigta veikla. Jis turi pradžią, bet neturi įrašytos pabaigos ir niekada nepriveda prie sprendimo – todėl gali tęstis tiek, kiek abiem užtenka smalsumo. Niekas čia nesugenda, tiesiog nieko ir neįvyksta.

Problema ta, kad laikas šiame tarpe veikia prieš susitikimą, o ne už jį. Kiekviena papildoma savaitė kelia susitikimo kainą abiem, ir dėl trijų skirtingų priežasčių.

• Galvoje susiformuoja žmogus, kurio nėra. Spragas užpildo tai, ko tikimasi, ir tikras žmogus prie stalo turi su tuo paveikslu konkuruoti. Jis pralaimi ne todėl, kad blogesnis, o todėl, kad kitoks.
• Temos išsibaigia. Viskas, kas buvo įdomaus, jau papasakota raštu. Susitikus lieka keistas jausmas, kad vienas apie kitą žinote viską ir kalbėti nebėra ko.
• Susitikimas nustoja būti kava. Po dviejų susirašinėjimo savaičių jis tampa egzaminu, kuriame tikrinamas sukauptas lūkestis. Kviesti su kiekviena diena darosi sunkiau, o ne lengviau.

Praktinė riba – nuo trijų iki septynių dienų. Ne todėl, kad po savaitės kažkas pasikeičia techniškai, o todėl, kad per savaitę paprastai išsiaiškinama viskas, ką iš teksto apie žmogų išsiaiškinti įmanoma. Toliau jau tik kartojama.

Kas turi pasiūlyti

Tas, kuriam ta mintis atėjo pirmam. Laukimas, kol pasiūlys kitas, atrodo kaip atsargumas, bet iš tikrųjų yra strategija su žinomu rezultatu: skelbimų formate nėra nei profilio, nei „žiūrėjo jūsų anketą“, nei jokio kito susidomėjimo ženklo. Vienintelis signalas, kurį čia įmanoma gauti, yra pasiūlymas. Jei jo nesiunčia nė vienas, abu lieka įsitikinę, kad kitas nebuvo suinteresuotas.

Kada siūlyti: trys signalai vietoj nuojautos

„Kai bus aišku“ niekada neateina, nes aiškumo žinutėse ir negali būti. Užtat yra trys dalykai, kuriuos galima pasitikrinti per dvi minutes, perskaičius paskutines dešimt žinučių.

• Klausimai eina į abi puses. Jei per visą pokalbį klausėte tik jūs, tai nėra pokalbis, ir kvietimas čia ne pirmas dalykas, kurio reikia.
• Atsakoma tą pačią dieną. Ne per minutę – tiesiog tą pačią dieną, daugiau ar mažiau reguliariai.
• Yra bent vienas konkretus bendras dalykas. Tas pats rajonas, tas pats sekmadienio turgus, šuo, baseinas, knygos. Iš jo kvietimas pasidaro savaime: nebereikia sugalvoti progos, nes ji jau yra.

Kai visi trys sutampa, laikas jau atėjo. Papildoma diena nieko nebepagerina – ji tik prideda dar vieną dieną prie to, ką vėliau reikės atsverti.

Ir atvirkščiai: pirmoje žinutėje kvietimo geriau nerašyti. Ne dėl etiketo, o dėl to, kaip jis skaitomas, kai apie jus dar nežinoma nieko – tada tai jau ne kvietimas susipažinti, o pasiūlymas. Dviejų trijų žinučių paprastai užtenka, kad kvietimas nuskambėtų kaip tęsinys.

Kvietimas, į kurį lengva atsakyti

Geras kvietimas yra ne gražus, o lengvas. Jo darbas – ne sužavėti, o padaryti atsakymą paprastą, įskaitant atsakymą „ne“. Keturios dalys, ir visos trumpos.

1. Viena veikla, trumpa ir nedidelė

Kava, pasivaikščiojimas, ledai, bokalas. Ne vakarienė, ne teatras, ne išvyka. Didelė veikla atrodo kaip pagarba, o veikia kaip įsipareigojimas: iš dviejų valandų su užsakytu staliuku nė vienas negali mandagiai išeiti po dvidešimties minučių, jei iškart matyti, kad nieko nebus.

2. Jūsų pasiūlyta diena, ne „kada tau patogu“

Atviras klausimas visą darbą perduoda kitam žmogui, o kartu ir sprendimą atidėti. Dvi konkrečios galimybės – daugiausia dvi – atsakymą paverčia vienu žodžiu.

3. Vieša vieta ir dienos laikas

Tai ne vien saugumo klausimas, nors ir jis čia svarbus. Kavinė vidurdienį yra vieta, iš kurios abu gali išeiti bet kada be jokio paaiškinimo, ir būtent dėl to į tokį kvietimą sutinkama lengviau nei į vakarinį.

4. Įrašytas lengvas išėjimas

Vienas sakinys, kuris leidžia atsisakyti netiesiogiai: „jei ta diena netinka, pasiūlyk kitą“. Jis atrodo kaip smulkmena, bet jame yra visa esmė – žmogus, kuris nenori susitikti, gali tiesiog nepasiūlyti kitos dienos, ir niekam nereikia nieko sakyti garsiai.

Verta pastebėti, kas čia iš tikrųjų vyksta. „Ar norėtum su manimi susitikti?“ yra klausimas apie jus kaip žmogų – į jį atsakyti „ne“ reiškia pasakyti kažką nemalonaus. „Trečiadienį ar šeštadienį?“ yra klausimas apie kalendorių. Į antrąjį gaunamas sąžiningesnis atsakymas, nes jam atsakant nereikia nieko įžeisti.

„Taip, bet vėliau“ – trys skirtingi dalykai

Beveik niekas neatsako „ne“. Atsakoma „vėliau“, ir visa painiava kyla iš to, kad tas pats žodis reiškia tris nesuderinamus dalykus.

• Tikras grafikas. Atpažinti paprasta: kartu su atsiprašymu ateina kita data. „Šeštadienį dirbu, o kaip antradienį?“ yra ne atidėjimas, o sutikimas.
• Mandagus „ne“. „Būtinai kada nors“, „kai nurimsiu darbe“, „reikėtų susitikti“ – be datos, ir antrą kartą. Tai jau atsakymas, tik pasakytas taip, kad nereikėtų jo sakyti.
• Lėtas dingimas. Pokalbis nenutrūksta, bet ir niekur neveda: atsakymai trumpėja, susitikimas atidedamas trečią kartą, o priežastys kiekvieną kartą skamba padoriai. Kaip jį atskirti ir ko ten jau nebeverta laukti, surašyta atskirai: kai staiga nustojama rašyti.

Veiksmas visais trimis atvejais tas pats, todėl nereikia spėlioti, kuris iš jų prieš jus. Pasiūlote antrą kartą – vieną kartą, po kelių dienų, su konkrečia data. Jei ir tada datos negaunate, pokalbį paliekate kitam žmogui.

Tam yra vienas sakinys, kuris nieko nespaudžia ir nieko neuždaro: „Tada palieku tau – kai norėsis, parašyk, aš mielai.“ Po jo svarbiausia dalis yra ta, kurios niekas nemato: iš tikrųjų nebelaukti. Atviras pasiūlymas galvoje užima lygiai tą pačią vietą kaip ir neatsakyta žinutė, ir kol jis ten stovi, kitų pokalbių neprasideda.

Kai atsako „ne“

Atsisakymas trečią dieną yra pigiausia informacija, kurią šiame formate įmanoma gauti. Tas pats atsisakymas po trijų savaičių duoda lygiai tą patį rezultatą, tik kainuoja tris savaites. Todėl ankstyvas kvietimas yra ne drąsos, o laiko klausimas.

Du dalykai, kurių po „ne“ geriau nedaryti. Pirma, neklausti „kodėl“: uždarą temą tai paverčia pokalbiu, o priežastis, kad ir kokia ji būtų, nieko nepataisys ir rytoj atrodys dar nemaloniau. Antra, neperrašyti kvietimo į geresnį. Antras kvietimas po atsisakymo jau nebe kvietimas, o spaudimas – ir dažniausiai po jo nebelieka net susirašinėjimo.

Kartais po tokio „ne“ pokalbis savaime pereina į visai padorią susirašinėjimo draugystę. Tai irgi rezultatas, jei abu to nori – tik verta sau pasakyti tiesiai, kad tai jau kitas dalykas, o ne lėtesnis kelias prie to paties.

Keturios smulkmenos, dėl kurių sutartas susitikimas neįvyksta

Sutartas susitikimas dažniausiai neįvyksta ne dėl to, kad kas nors persigalvojo. Jis neįvyksta dėl keturių dalykų, kurie sutariant atrodė savaime suprantami.

• Tiksli vieta, ne rajonas. „Centre“ nėra vieta. Pavadinimas, gatvė ir, jei vieta didelė, įėjimas – trys žodžiai, kurie sutaupo dvidešimt minučių vaikščiojimo su telefonu rankoje.
• Patvirtinimas tą patį rytą. Viena eilutė: „Vis dar šiandien dvyliktą?“ Šiame formate visas ryšys yra telefono numeris – numeriai keičiasi, skelbimai lieka, žinutės nuslysta žemiau. Rytinis patvirtinimas kainuoja sakinį ir panaikina beveik visą „nepasirodė“ dalį.
• Trukmė, pasakyta iš anksto. „Turėsiu apie valandą“ nuima egzamino jausmą abiem ir padaro pabaigą natūralią. Be jos susitikimas baigiasi tuo nejaukiu momentu, kai eiti nori jau abu, bet pasakyti pirmas niekas nedrįsta.
• Vienas žmogus žino, kur esate. Ne paranoja, o įprasta praktika susitinkant su nepažįstamu: pakanka pasakyti draugui vietą ir laiką. Visa kita, ką prieš pirmą susitikimą verta pasitikrinti, surinkta čia: saugumas interneto pažintyse.

Visa kita – kur sėsti, kas moka, apie ką kalbėti ir kaip atsisveikinti – jau kito straipsnio dalis: pirmo pasimatymo patarimai. Nuo šios vietos kvietimo klausimo nebėra, o yra tik valanda kavinėje.

Jei kviečia jus, o jūs dar nenorite

Tokia pati situacija iš kitos pusės, ir ji turi lygiai du sąžiningus atsakymus. Abu trumpi.

Pirmas – „dar ne“ su savo data: „Šią savaitę nespėsiu, bet kitą šeštadienį labai norėčiau.“ Svarbu tik viena: jei „dar ne“ neturi datos, tai nėra „dar ne“. Tai „ne“, pasakytas švelniau, ir kitas žmogus perskaitys būtent taip – teisingai.

Antras – tiesiog „ne“, be paaiškinimo. Paaiškinimas visada atrodo mandagiau, bet kiekviena nurodyta priežastis yra kvietimas ją apginti, ir pokalbis, kurį norėjote baigti, tęsiasi dar tris dienas. Jei tokie sakiniai sunkiai rašomi, jų nereikia sugalvoti vietoje: paruoštų formuluočių trimis tonais, nuo diplomatiško iki tiesaus, yra asmeninių ribų nustatyme.

Ir viena taisyklė, kuri iš tikrųjų yra apie mandagumą, nors atrodo priešingai: jei susitikti neplanuojate visai, tai pasakoma pirmą savaitę, ne ketvirtą. Susirašinėjimas, kuris niekur neves, kainuoja abiem – tik vienas iš dviejų apie tai nežino.

Trumpai

Susirašinėjimas savaime niekur neveda: jis arba pereina į susitikimą, arba tyliai išsikvepia. Perėjimui užtenka savaitės pokalbio, trijų signalų ir vieno sakinio, kuriame yra diena, vieta ir lengvas išėjimas. Viskas, kas ilgiau, tik prideda lūkesčio, kurį paskui tam pačiam susitikimui ir teks atsverti.

Vienintelis tikras matas čia – ne sutikimų dalis, o tai, kaip greitai gaunate atsakymą. „Ne“ trečią dieną yra geras rezultatas: jis atlaisvina vakarą ir galvą. „Būtinai kada nors“ trečią savaitę yra tas pats atsakymas, tik kainavęs tris savaites, per kurias nieko ir neįvyko.